Mintys

Gimiau ir gyvenu, kad mirčiau, mirsiu nes gimus vien dėl to gyvenau… Gimiau su riksmu – mirsiu tyliai, kad niekas negirdėt?… Gyvenu, nes aš – skausmas… Aš – liūdesys… Aš – baimės… Aš esu ir būsiu, nes to noriu kiti – ne aš! Tik užmušus viduje žvėrį, kuris bėga iš ten, pajusiu dangaus skonį… Bet dangus ateina po mirties… Arba neateina… Jei gyvenai, kad mirtum…
Labanakt…

Nenoriu nusivilti vėl
Liūdnas žvilgsnis pagauna Lietaus plaunamas gatves, Lašų skambesys užgauna širdies aprudijusias stygas… Ir išsiveržia iš sudaužytos sielos daina, nevilties, liūdesio, ilgesio pilna… Sudužę veidrodžiai, Sudaužytos viltys… O aš taip norėjau skristi, kilti… Laukiau Tavęs dieną – naktį… Laukiau Tavęs… Kasdien vis bandžiau Tave aš surasti… Bet žinios iš Tavęs nesulaukiau… Deja… Nemiegotos naktys, Praverktos dienos… Sudrėkę dienorašcio lapai… Sąsiuviniai, aprašyti Tavo vardu… Pasiilgau… Pasiilgau tavo balso, Pasivaikščiojimų ilgų… Pasiilgau tavo žinučių, tarsi saulės spinduliai šiltų… švysteli saulė pro langą… Bet… Nepasiekia jos spinduliai Mano širdies… Iš suskilusio veidrodžio žvelgia šešėlis bemiegės nakties… Vos užmerkus akis Aš matau vis tave… Tu mano sapnuose… Bet… Prašau aš Tavęs: Nebeliesk mano sapnų, Nebeliesk… Gal tada aš užsimiršiu, Nebeverksiu naktimis… Gal tada į gyvenimą aš vėl pakilsiu, Pamiršęs liūdnas mintis… Ir gal daugiau aš meile nebenusivilsiu… Ir tikėsiu… Savimi… ?

Apie žmones…
Tėvynėje apstu vienišų žmonių. Ar tik ne dėl to
-Noro būti kažkuo kitu tik ne savimi
-Klaidingo nusistatymo, jog žmogui reikia kažko idant tapti laimingu
-Gyvenimo kaip žaidimo nesuvokimo
-Pavyduliavimo
-Merginų pasyvumo ir nedrasumo
-Vengimo spręsti iškilusias problemas
-Aistros būti teisiu

Senesnės mintys…
Naktis..Myliu ją..Nežinau kodėl, bet gyvenu tik joje. Tik joje gaunu energijos dar vienai dienai, dar keletui nereikšmingų įvykių… Man patinka… Gal todėl taip nesinori miegoti kol vis dar tamsu… Gal todėl tekstus rašau tik naktį… Parabundu kai sutemsta, užmiegu tada kai švinta. Tamsu, šalta, šlapia – aš įpratęs, man tai patinka. Kai gatvės ištuštėja mėgstu vaiksčioti keliais, prišiukšlintais parkais ir pastatų slidžiais stogais, nam? kiemais. šianakt vėl einu siaurais takeliais tarp keistų formų pastatų, aplinkui tuščia- žmoniu nesutinku. Nejučiom atsiduriu po tavo buto langu, praėjęs, rodos, begalę gatvių ir koridorių, pasižiūriu į tavo langą – jis tuščias ir tamsus. Aš sustoju ir sustingstu- dėlioju savyje jausmus. Ir vėl aš nebylus… Tylus kaip tas trintukas trinantis žodžius……… žinau as tik dar vienas užsimirštantis nakty, savoj širdy laikydamas jausmus kurių Tu nepažysti, nors suklysti taip pat lengva, kaip stot ant ledo ir paslysti. Naktiniame mieste kaip ir širdy reik išmokt nepasiklysti, neiškristi is žaidimo kurio taisykles pats kuri ir atrakinti seifa kurio raktą sau ant kaklo pats neši. Tai ką jauti??? STOP! Veiksmas sustoja, žodžiai -mintys nutrūko – likau stovėti ant savo susikurto paveiksliuko…… nes staiga užsidega šviesa tavam lange, žinau, tu šianakt pajutai, kad aš šalia – aš stoviu čia. Dabar pro praskleistas užuolaidas tu žiuri į mane, aš sugebu,.. sugebu ižvelgti ašaras tavam skruoste ir akyse – jose pasulis atsispindi visišikai kita spalva, net tamsią naktį (tokia kaip ši) tu mane jau melyna kiaurai perskrodi. Deja, aš negaliu likti, aš priverstas palik tave. Trenkiu tamsos durim ir išnykstu tamsioj prilytoj gaveje…

2003 Pavasaris
Jau stoviu ..
o gal .. ?!
… stoviu šalia stulpo
… salta naktį
.. tik keli menki šnaresiai nuo lengvo vėjo gūsio, kuris kedena baltą – nesuterštą, purų sniegą ..
stoviu šalia stulpo, o gal… ?!
gal tiesiog jis laiko mane, neleidžia nukrist , nuslyst žemyn
(žinoma aš jo pagalba tikrai aukščiau jo nepakilsiu)
Stoviu šalia stulpo kuris skleidžia šviesą ….
.. ta šviesa saugo ir šildo mane nuo balto ir to nekalto sniego kuris supa mane, nuo vejo, kurio ir mažiausias gūsis gali sujaukti mano gyvenimą..
.. įsivaizduok kad tu esi stulpas, – manęs nėra – , tu neturi ką šildyt, nebent lengvai ore šokancias snaiges..
.. tai gal ir gerai
.. bet …………
.. bet aš norėčiau kad tu būtum vietoj stulpo, o aš šalia tavęs ..
.. ir tu šildytum mane nuo visko kas aplinkui supa.
Jai užgestų tavo šviesa mane paimt? baltas, nekaltas sniegas, ir išnešiotų mane kiekvienai snaigei, nors ir mažas vejo gūsis..
Ačiū Tau, ačiū Jums
..neleiskit užgest šviesai ir nešildykit sniego, – jo daug, o tu – vienas.
šitą mano užslėptų minčių srautą supras kiekvienas kitaip, o gal išvis nesupras… kaip supratot pasakykit … būkit kritikai.
Jūsų Kęstutis. Manęs lieka vis mažiau ..

2002 žiema
Tu stovi… bet ar tai tikroji TU?
Aš netoli, arti …
…Bet mane atitolina tai, kad aš esu neužtikrintas tavimi ….
…galbūt aš net nenoriu žinoti tiesos …
…Gal ji skaudi?
…Hmm o gal man lemta kentėti…
…O gal aš jau nebenoriu būti įskaudintas ir kiekvieną kartą atstumtas…
…Dar man vienas idomus dalykas…
…Kodėl man dabar kyla tiek daug klausimų…
…Gal dėl to kad šalia stovi Tu?